| Abstract: | The development of art in the former Eastern Europe was based upon different models of history and conceptions of the public sphere than those that existed in the West. The fact that the art system (art market and galleries, associations, private collectors) and art context (art critics, museum curators, art historians dealing with contemporary conceptual and political artistic practices) as developed in the West did not exist in the East created different conditions for the functioning of art.
It might seem that artists and curators have exchanged roles. Such self-historicisation occurred due to “the absence of systematised historisation in spaces outside, or on the margins, of the Western world”, which, in Badovinac’s words, can be called “spaces of interrupted histories”. The artists thus act as archivists of those of their own and other artists’ projects that were usually marginalised by local politics, and made invisible in the international art context; or as curators who research their own historical context; or as historians, anthropologists, ethnologists who record parallel and subordinate histories.
It can be assumed that the strategy of self-historicisation in the East can be compared to the Western institutional critique. We could define it as a specific East European institutional critique, based on an affirmative and corrective character that is idiosyncratic, particularly in terms of the East Art Map.
Meno raida buvusioje Rytų Europoje remiasi kitokiais istorijos modeliais ir viešosios erdvės idėjomis nei Vakaruose. Tai, kad meno sistema (meno rinka ir galerijos, asociacijos, privatūs kolekcininkai) ir meno kontekstas (meno kritika, muziejų kuratoriai ir menotyrininkai, tyrinėjantys šiuolaikines konceptualias ir politines meno praktikas), tokie kokie buvo susiformavę Vakaruose, Rytuose neegzistavo, sukūrė visiškai kitokias meno funkcionavimo sąlygas.
Slovėnija išgyvena socialinį ir politinį pereinamąjį laikotarpį iš ankstyvojo liberalaus socialistinio režimo į nepriklausomą valstybę, neseniai tapusią ES nare. Atsivėrus platesniam tarptautiniam kontekstui, išaugo tarptautinis susidomėjimas nesena ir dabartine Slovėnijos meno rinka, o vietiniai kritikos kivirčai su hegemoninėmis (infra)struktūromis tapo akivaizdūs. Ribų nestabilumo žymėjimas, kuris tuo pat metu reiškia globalaus kapitalo tendencijas ir besiformuojančias geopolitines sąlygas, yra viena dažniausių meno praktikos motyvacijų teritorijose, problemiškai vadinamose „periferija“. Šiame kontekste vyraujančios istoriografijos, politikos ir menotyros revizijos bei rekonstrukcijos įgyvendintos siekiant nustatyti tai, ką Borisas Groysas vadina savęs apibrėžimu (pavyzdžiui, Rytų Europos) ir ką Ilja Kabakovas pavadino savęs apibūdinimu. Suvokdami instrumentalistines technikas, kurios gali pakenkti naujosioms istoriografijoms, menininkai imasi šios temos su aštriu atsakomybės jausmu – už (naują) savo pačių kuriamą informaciją.
Šiame straipsnyje, remiantis tokių strategijų kaip žemėlapių braižymas, save paaiškinančių istorijų rašymas ir kompleksiškų ilgalaikių projektų kūrimas pavyzdžiais (grupės Neue Slowenische Kunst XX a. 9-ajame dešimtmetyje kurti projektai Retroprinciple ir Retroavantgarde, o ypač naujausias tęstinis Irwino projektas Rytų meno žemėlapis ir Dragano Živadinovo 45-erius metus trunkantis projektas Vienas prieš vieną (Noordung 1995–2005–2045)), siekiama atskleisti, kaip kai kurie menininkai suformavo meninę saviistorizacijos strategiją, tapusią reakcija į meno konteksto ir meno sistemos trūkumą. Šie menininkai, panašiai kaip XX a. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio konceptualistai, sėkmingai pasisavino vaidmenis, kurie buvo labai ryškūs Vakarų meno sistemoje – menotyrininkų, kritikų ir kuratorių. |
