Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33649
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Otoiu, Damiana
Title: National(ist) ideology and urban planning: building the "Victory of socialism" in Bucharest, Romania
Other Title: Nacional(ist)inė ideologija ir miesto planavimas: „Socializmo pergalės“ statyba Bukarešte (Rumunija)
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2007, nr. 3, p. 119-128
Date: 2007
Keywords: Socialist urban policies;Socialistinė miesto politika;Demolitions;National-communist propaganda;Romania;Griovimai;Nacionalinė-komunistinė propaganda;Rumunija
Abstract: The present article examines both architecture as a reification of national-communist propaganda, as well as the reaction of different (art) historians and architects who tried to prevent the massive destruction of the country’s architectural heritage. The “key arena for ideology”46 – the architecture during Ceauşescu’s sultanistic regime, including his “systematisation” plans, particularly as represented by the civic centre of Bucharest – embodies two different, but interconnected, “architectural narratives”. The first discourse concerns “social engineering” – the simultaneous creation of a new man and a new society, and “the homogenisation of Romanian socialist society, a reduction of the main differences between villages and towns, and the accomplishment of a single society of the working people”. Most of the literature on the systematisation of cities and villages rightfully explains the drama for the families affected by the demolitions. One should, however, add some “grey” to this “black and white” picture: the apartment blocks were also seen as a form representing modern urban life. Augustin Ioan remembers: “Enthusiastic about the idea of “progress” in the 1960s and 1970s, they [my parents] abandoned their house in order to move and live in a block of flats. … They would finally live a “civilized” life. Also, they were heavily influenced by state propaganda, which, in a “modernising” drive, qualified the block as good/ progressive, and the house as bad/ retrograde”. Alongside this first theme of “social engineering” is the second “architectural narrative” – a discourse on “Romanian-ness”. The architecture is essential to what Homi Bhabha calls “the production of the nation as a narration”.51 Thus, in Ceauşescu’s dictum, it had to represent “the pride of all of our people”, and the image of “national communist rule” independent of Soviet dictates.
Socialistinės architektūros strategija įkūnija du skirtingus, bet tarpusavyje susijusius „architektūrinius naratyvus“. Pirmasis diskursas susijęs su „socialine inžinerija“ – naujo žmogaus ir naujos visuomenės kūrimu vienu metu. Šį požiūrį atskleidė „svarbiausiojo architekto“ – Ceauşescu – kalba dvyliktajame Komunistų Partijos kongrese.Kalboje sakoma, kad esą privaloma pabaigti generalinę sostinės rekonstrukciją, idant 1985 m. sostinė taptų moderniu socialistiniu miestu. Sostinė būsianti visos tautos pasididžiavimas, vertas būsimos daugiašalės socialistinės visuomenės epochos. „Socialistinė architektūra“ turėjo būti ne tik „socializmo pergalės“ simbolis, bet ir įkūnyti „rumuniškumo“ politinį naratyvą. Kadangi nacionalizmu, kaip pagrindine įteisinamąja politine ideologija, pasinaudojo Gheorghe Gheorghiu Dejaus (1945-1965) ir Nicolae Ceauşescu (1965-1989) režimai, architektūra buvo priversta įkūnyti šį „patriotinį farsą“. Straipsnyje nagrinėjama architektūra kaip nacionalinės-komunistinės propagandos sudaiktinimas, įvairių (meno) istorikų ir architektų, mėginusių sustabdyti masinį architektūrinio paveldo griovimą, reakcijos. Iš pradžių trumpai apžvelgiamos įvairios architektūrinės strategijos komunistinėje Rumunijoje (abiejų režimų – Gheorghiu Dejaus ir jo pasekėjo Nicolae Ceauşescu – metu). Analizuojamas XX a. 9-ajame dešimtmetyje Bukarešte, Rumunijos sostinėje, įgyvendintas „didingas“ urbanistinio perstruktūravimo projektas. Galiausiai mėginama sužinoti, ar ši miestų rekonstrukcija komunistinėje Rumunijoje sukėlė pavienių asmenų ir institucijų veikėjų (nevalstybinių organizacijų, profesinių sąjungų, etc.) reakciją. Analizuojant skirtingą „rezistencijos aplinką“ įrodoma, kad autoritarinio lyderio nuolat kontroliuojamas miesto ir kaimo planavimas, visapusiškas architektūros ideologizavimas kai kada buvo kvestionuojamas, nepaisant tariamai visuotinio architektų ir visuomeninių institucijų paklusnumo.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33649
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33649
Appears in Collections:Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 2007, nr. 3

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats

Page view(s)

192
checked on May 31, 2020

Download(s)

278
checked on May 31, 2020

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.