| Abstract: | Populiariąją kultūrą analizuojantys mokslininkai kalba apie įvairias jos apraiškas – kultūros industriją, masinę kultūrą, pramogų ar liaudies kultūrą, tačiau sutaria dėl vieno jai būdingo bruožo: populiarioji kultūra turi būti suvokiama kaip formuojamas, kuriamas ir interpretuojamas fenomenas, t. y. kaip procesas, spektaklis, teatras, o ne stabiliai egzistuojanti duotybė. Pasak kultūrologo Nestoro Garcia Canclinio, trys faktoriai „teatralizuoja“ populiariąją kultūrą: folkloras, kultūros industrijos ir politinis populizmas. Plačiai suvokiamas „spektaklis“ dalyvauja visose trijose srityse, todėl mokslininkams svarbu atskleisti, kaip konkretus vaidinimas ar teatro spektaklis interpretuoja populiariąja kultūrą: ar palaiko ir daugina jos vaizdinius, pasakojimus, siūlomas tapatybės formas, o gal kaip tik kritikuoja ar dekonstruoja populiariosios kultūros vaizdiniją ir jos veikimo mechanizmus. Populiariąją kultūrą galima interpretuoti kaip įsivaizduojamą socialinės elgsenos repeticiją, tam tikrų socialinių reikšmių repertuarą, kurį teatras gali perteikti subversyviai, atverdamas ar net perkeisdamas jo prasmes, o gali tiesiog mėgdžioti, taip priartėdamas prie populiariųjų tikrovės vaizdavimo ir suvokimo formų. Šiuolaikinio Lietuvos teatro spektakliai taip pat atskleidžia savitą požiūrį į populiariąją kultūrą ir formuoja jos sampratas. Galima teigti, kad teatro spektakliai savaip išreiškia įvairias teorines populiariosios kultūros apibrėžtis: nuo komercializuotos kultūros kritikos iki šiuolaikinės visuomenės veidrodžio. Režisūrinės taktikos, kurias renkasi kūrėjai, susidūrę su masinės kultūros ženklais, yra skirtingos ir priklauso nuo paties režisieriaus santykio su populiariąja kultūra.[...]
There has been a proliferation of studies on popular culture (or vacillating terms such as mass culture, culture for the masses, culture industry, media culture) that interpret/investigate the popular as cultural construction – something ‘staged’ rather than ‘natural’ or ‘given’. According to Nestor Garcia Canclini, three currents play the major role in this ‘theatricalization’ of the popular: folklore (as invented traditions), the culture industry, and political populism. Performance can play an important part in all three spheres; however, the main question is how it deals with the popular – by reconstructing and multiplying its images, narratives and identities, by appropriating or by challenging and deconstructing them. If we understand various forms of popular culture as “imaginary stagings of the social,” theatre which forms a tense, interrogative relationship with the popular can become the platform for investigation of the means by which our perception of reality is constructed and new models of identification are produced. Furthermore, there are quite a number of examples in contemporary Lithuanian theatre where combining and contrasting the elements of popular culture / dramatic discourse / personal narratives produce a multiple network of representations that accurately reveal the hidden power struggles of contemporary society as well as various mechanisms of manipulation. On the other hand, contemporary theatre can very easily become part of the popular culture by choosing to mirror its language and to comply with the rules of popularity. In this paper, the author examines the ways in which the popular culture has been represented (re-contextualization, ironic interpretation, critical deconstruction, or mimetic mirroring) on the stage of post-Soviet Lithuanian theatre, at the same time addressing the larger issues about the political and social implications of these particular stagings of the popular |
