| Abstract: | Šio straipsnio tikslas – išskirti ir charakterizuoti lietuvių ir litvakų dailininkų migracijos ir išvykimo bangas, kurios periodiškai kildavo Lietuvos teritorijoje nuo XIX a. vidurio, ir aptarti emigracijos patirtis, su kuriomis susidurdavo egzilio menininkai, išvykę iš Lietuvos. Dailininkų migracija, persikėlimas į meno centrus yra įprastas Europos meninio gyvenimo reiškinys. Menininko profesija visais laikais neatsiejama nuo judėjimo ir kontaktų plėtojimo. Studijos užsienyje, pažintinės kelionės, užsakymų paieška, menininkų kolonijų kūrimas, darbas rezidencijose buvo ir tebėra menininko visaverčio kūrybinio gyvenimo bruožas, tačiau šiame darbe aptariama kitokio pobūdžio menininkų migracija. Straipsnyje nagrinėjamas specifinis reiškinys – ilgalaikis arba visiškas menininkų pasitraukimas iš gimtųjų vietų, nulemtas ne tik meninių siekių, bet ir sudėtingų socialinių, politinių ar ekonominių aplinkybių. Lietuvos (ir jos aplinkinių teritorijų) menininkų emigracija į Vakarų šalis prasidėjo XIX a. viduryje ir tęsiasi ligi šiol. Straipsnyje chronologiškai išskirtos ir sistemingai pristatytos Lietuvos dailininkų emigracijos bangos nuo XIX a. pabaigos iki mūsų dienų, apibūdintos būdingiausios emigracijos (ir su ja susijusių reiškinių – migracijos ir reemigracijos) priežastys, aptartos menininkų integracijos naujose vietose problemos ir jų įtaka menininko tapatybei. Nustatyta, kad lietuvių ir litvakų emigracijos priežastys neretai būdavo panašios, bet prisitaikymo naujose vietose lygis skirtingas. Daugelis lietuvių emigracijoje keitė profesijas nesugebėdami arba nenorėdami prisitaikyti prie intensyvaus tarptautinio meninio gyvenimo. Lietuvių dailininkai emigrantai netgi politiškai nepalankiomis aplinkybėmis ieškojo ryšio su gimtąja šalimi. Egzilio menininkai sugebėjo užmegzti kontaktus ir daryti įtaką sovietinėje Lietuvoje kūrusiems tautiečiams. [...]
The point of this article is to distinguish and characterize the waves of migration and departures by Lithuanian and Litvak artists that periodically took place in Lithuania since the middle of the nineteenth century, and to discuss artists’ experiences after they had left Lithuania. Artist migrations, moving to art centers is a part of European artists’ life. The artist profession throughout the ages has been considered to be inseparable from moving and networking. Studying abroad, travels, search for commissions, founding of artist colonies, working in residencies was, and still is, an element of a fully-fledged creative lifestyle. However, in this article, a different type of artist migration is being analyzed. A specific phenomenon of long term or complete retreat of artists from their homelands, determined not only by artistic goals but also by complex social, political or economic circumstances, is being analyzed. Artists started emigrating from Lithuania (and its surrounding territories) to the West in the middle of the nineteenth century and continues to this day. In this article, Lithuanian artists’ migration waves, from the end of the nineteenth century to the current day, are chronologically distinguished and systematically presented, intrinsic causes of emigration (and phenomena related to it – migration and re-emigration) are described and the problems of integration in new locations for artists, the effects of these problems on the artists’ identities are discussed. It is deduced that the causes of Lithuanian and Litvak emigration were often similar but the degree of adjusting differed. Many emigrated Lithuanians changed professions, unable or unwilling to adapt to intense international art lifestyle. Lithuanian emigrant artists even under politically hostile circumstances looked for a connection with their home country. Artists in exile managed to form connections and influence their countrymen who created in Soviet Lithuania.[...] |
