| Abstract: | The concept of time-image (image temps) coined by Gilles Deleuze could be applied to analysis of works of art that juxtapose objects from different periods of time and combine them into spatial installation-projects. Such exhibitions are designed for the visitor to create their final and ideal version, and have to be ‘performed’. This leads to the obliteration of clear concepts as well as to the process of self-creation. Agnė Narušytė uses the concept of time-image as well as Erika Fischer-Lichte’s theory of performative aesthetics in her phenomenological analysis of the exhibition Parents’ Room, which was installed by the Lithuanian contemporary artist Aurelija Maknytė at the gallery Artifex in 2015.
In Parents’ Room, Maknytė created layers of different periods and places as experienced by different people: a tailor who wrote letters to her daughter from 1965 to 1990, Maknytė’s parents, already dead, and herself in two roles: that of a daughter and of a step-mother. The artist does not mask the separateness of the layers; she even reveals the sources: fragments of a family’s life, printed materials she collects, artefacts made for different purposes (soviet folded tables for celebrations, shoes for funerals, a sewing machine, sewing patterns cut from soviet newspapers), her own works (an artist’s book compiling the tailor’s letters, Father’s Act created in 2001 from her father’s autopsy report and The Role – an appropriated film by Rūta Šimkaitienė, The Gardener goes to the Cemetery (1992) where Maknytė played a step-mother). Both comic and macabre, the stories of other people’s lives are condensed in the exhibits installed in the three spaces of the gallery. Like in multiple exposure photographs, the exhibition connects realities that ‘have no clue’ about each other but are interlinked through accidental coincidences, invisible to them, but planned by the artist. The viewer becomes an all-seeing privileged connoisseur from the ‘future’ who gets also involved into the exhibition’s narrative, thus forming an additional layer.
The viewer who walks around the exhibition and sees, hears as well as feels its elements one by one links them to each other and deciphers different flows of time in this Deleuzian time-image (image temps). Therefore, this actual viewer performs the exhibition and creates herself, and through her, exhibition is created (actualized) as well. Although Maknytė has planned the audience’s movements and responses, it is impossible to envision the final result, which is characteristic of performative acts. Thus, Narušytė’s walk through the exhibition, while carrying out an experiment of phenomenological investigation of lived experience, should be also considered as part of the exhibition creating itself and her own self as becoming.
Gilles’io Deleuze’o sąvoka „laikovaizdis“ (angl. image temps) tinka mąstant apie meno kūrinius, jungiančius objektus iš skirtingų laiko sluoksnių į erdvines instaliacijas – projektus, kurių galutinį ir idealų variantą turi susikurti pats žiūrovas. Tokia paroda įgyvendinama tarsi performansas, išklibinantis sąvokų opozicijas ir paskatinantis savikūros procesus. Šiame straipsnyje, pasitelkiant „laikovaizdžio“ sąvoką ir Erikos Fischer-Lichte performatyvios estetikos sampratą, fenomenologiškai nagrinėjama Aurelijos Maknytės paroda „Tėvų kambarys“, įvykusi Vilniaus galerijoje „Artifex“ 2015 m.
„Tėvų kambaryje“ žiūrovas atranda skirtingų laikotarpių ir vietų prisiminimus generuojančius įvaizdžius, susijusius su įvairiais, vienas kito nepažinojusiais žmonėmis: siuvėja, rašiusia laiškus dukrai nuo 1965 m. iki 1990 m., A. Maknytės mirusiais tėvais ir ja pačia, atliekančia dukters ir pamotės vaidmenis. Menininkė neslepia sluoksnių atskirumo, ji net atskleidžia savo kūrybos šaltinius: šeimos gyvenimo fragmentus, kaupiamus spaudinius, įvairiais tikslais pagamintus dirbinius (sovietinius sulankstomus stalus šventėms, laidotuvių batus, siuvamąją mašiną, susiuvančią iš sovietinių laikraščių iškirptus drabužių šablonus), savo pačios kūrinius (menininkės knygą „Lik sveika, manęs aplankyta: motinos laiškai dukrai“, kurioje surinkti siuvėjos laiškai; „Tėvo aktą“, sukurtą 2001 m., ir filmą „Vaidmuo“, savo kūriniu paverstą aproprijuojant Rūtos Šimkaitienės filmą „Sodininkas eina į kapines“, sukurtą 1992 m., kur A. Maknytė vaidino pamotę). Ir komiškos, ir makabriškos kitų žmonių gyvenimo istorijos sykiu kondensuojasi objektuose, instaliuotuose trijose galerijos erdvėse. Paroda jungia tikroves, kurios „neturi informacijos“ viena apie kitą, bet yra susijusios nematomais atsitiktiniais, tačiau menininkės planuotais, sutapimais. Žiūrovas tampa visamatančiu privilegijuotu žinovu iš „ateities“, taip pat įsitraukiančiu į parodos naratyvą. Taip suformuojamas papildomas patirties sluoksnis.
Po parodą vaikščiojantis žiūrovas regi, girdi ir jaučia pavienius elementus vieną po kito, juos susieja į deliozišką „laikovaizdį“ ir iššifruoja skirtingas laiko tėkmes. Taigi šis žiūrovas „atlieka“ parodą kaip performatyvų aktą ir taip „kuria pats save“, o per jį kuriama ir paroda. Žinoma, instaliuodama parodą A. Maknytė žiūrovų judesius ir perskaitomas reikšmes planavo, bet, kaip ir performanso, taip ir daugybinės ekspozicijos rezultato, neįmanoma iki galo suplanuoti. Dėl to šis „pasivaikščiojimas tekstu“ per parodą, fenomenologiniu metodu tiriant laiko greičių ir trajektorijų patirtis, laikytinas tos parodos kaip kilpos savikūros dalimi. |
