Foreign influences versus local practices : postdramatic tendencies of contemporary Lithuanian theatre

Abstract

Per pastaruosius penkiolika metų Lietuvos teatras patyrė itin dinamiškus pokyčius, kuriuos lėmė ne vien politinės ir socialinės permainos, bet ir iš esmės pasikeitęs santykis su užsienio teatru. Esminiai poslinkiai prasidėjo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai, apmąstydami teatro situaciją, funkciją bei vietą kintančiame sociokultūriniame kontekste, teatro menininkai išmėgino naujus meninės raiškos būdus: peržiūrėjo tradicinius kūrybos principus, atsigręžė į sovietiniu laikotarpiu neišnaudotą XX amžiaus pradžios modernistinio teatro ir pokario neoavangardo palikimą, įsileido naujausią pastarųjų dešimtmečių Vakarų teatro patirtį. Atsidarius geležinei uždangai ir suaktyvėjus tarpkultūriniams mainams, akivaizdžiai pakito ir Lietuvos teatro realybė. Keletą dešimtmečių egzistavęs izoliacijoje nuo pasaulinių teatro procesų, dabartinis Lietuvos teatras ne tik atsiveria užsienio teatro patirčiai, bet ir pats tampa aktyviu šiuolaikinio teatro praktikos dalyviu: Lietuvos teatrų trupės gastroliuoja užsienyje, mūsų teatro menininkai realizuoja bendrus projektus su kitų šalių teatrais, Lietuvos festivalių ir meninių akcijų metu žiūrovams pristatomi ryškiausių dabartinių teatro trupių bei įdomiausių teatro menininkų kūrybiniai projektai. Tokie šiuolaikinio teatro mainai daugiausia lemia pliuralų ir dinamišką šiandienos Lietuvos teatro pobūdį. Naujos meninės kalbos paieškomis ypač išsiskiria XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje debiutavusios teatro menininkų kartos kūryba, atskleidžianti netradicinį požiūrį į atskirus teatro meno komponentus, teatrinio veiksmo bei vaizdo formavimo būdus ir skatinanti kitokias teatrinės komunikacijos formas. [...]