Use this url to cite publication: https://hdl.handle.net/20.500.12259/31833
Options
Nacionalinės dailės istorijos rašymas: XX a. I pusės strategijos
Author(s)
Laučkaitė, Laima |
Title
Nacionalinės dailės istorijos rašymas: XX a. I pusės strategijos
Other Title
Writing of national art history: the strategies of the first half of the twentieth century
Is part of
Meno istorija ir kritika, 2011, nr. 7, p. 88-95
Journal Title
Journal Issue Title
Date Issued
Date Issued | Issue | Start Page | End Page |
---|---|---|---|
2011 | 7 | 88 | 95 |
Abstract
The background against which the history of Lithuanian art was written in the first half of the twentieth century was complex. The historiography of art, as of any other scholarly field, was influenced by the historical, political, and ideological circumstances that determined both the subjects to be studied and the strategies of the research. Like other Eastern and Central European countries, Lithuania followed the paradigm of nationalism and its art history was focused on the search for the unique ethnic foundations of the culture, and their embodiment and continuation. Thus, the national identity constituted the core of the Lithuanian art history. During the early period of Lithuanian art scholarship, in the first decades of twentieth century, Lithuanian art history was mainly concerned with ethnic tradition and folk art, disassociating them from the traditions and legacies of professional fine art. During the later period – in the 20s and 30s – Lithuanian art scholarship was to a large extent determined by its relationship with neighbouring cultures and by polemical exchanges with Polish historians over the art produced in the Great Duchy of Lithuania from the sixteenth to the nineteenth centuries. [...]
Lietuvos valstybingumo atkūrimas 1990 m. smarkiai pakeitė šalies kultūrinę raidą, pakito ir dailės istorijos tyrinėjimai. Vienas ryškiausių bruožų, lyginant su sovietmečio dailės istorijos tyrinėjimais, buvo sąmoningas, kone programinis siekis įrašyti savo dailės istoriją į Vakarų Europos meno kontekstą. Natūralu, kad Lietuvos integraciją į Vakarų politines, ekonomines, kultūrines struktūras lydėjo siekis apmąstyti ir įjungti savo meno istoriją į vakarietiškas koordinates. Dailės kanonai šiandien aiškinami kaip istoriniai konstruktai, suformuoti XVIII a. Apšvietos epochos idėjų, Vakarų imperializmo ir XIX a. pabaigoje suklestėjusios komercinės Vakarų meno rinkos. Kanonas nėra „nekaltas“ dalykas: jo taikymas neretai diskriminuoja kitų šalių meno raidos ypatumus, virsta varžančiais rėmais, į kuriuos spraudžiamas kitoks, ne tik neeuropinių šalių, bet ir Vidurio ir Rytų Europos meno patyrimas, deformuojantis jo specifiką. Kritinio kanonų diskurso fone rūpi pamąstyti apie Lietuvos dailės istorijos istoriografiją. Į kokius meno istorijos kanonus mes įrašome Lietuvos dailės istoriją, ar nesijaučiame / nesame nuskriausti tų kanonų? Šio straipsnio tikslas yra mėginti pažvelgti, kaip XX a. pirmoje pusėje (nuo XX a. pradžios iki sovietmečio) lietuviai konstravo savo dailės istoriją, koks buvo jos rašymo kontekstas ir strategijos. Tam bus pasitelkti ryškiausi autoriai ir jų veikalai, atspindintys pagrindines tendencijas. Nors XX a. pirmoje pusėje nebuvo parašyta sintetinių Lietuvos dailės istorijos veikalų, tačiau ir pavieniams kūrėjams ar kūriniams skirtos studijos yra pakankamai simptomiškos. Nagrinėjant mūsų dailės istorijos veikalus, nebus kvestionuojama jų dalykinė, faktinė pusė ir klausimas, kaip šiandien pasikeitė požiūris į juose gvildenamus reiškinius, bus apsiribota tik konceptualiąja veikalų puse.
Type of document
type::text::journal::journal article::research article
Language
Lietuvių / Lithuanian (lt)