Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/31810
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Aleksandravičiūtė, Aleksandra
Title: Taikomoji ar dekoratyvinė dailė? Keletas terminijos klausimų
Other Title: Тhe issues of terminology in applied art
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2011, nr. 7, p. 110-115
Date: 2011
Keywords: Taikomoji dailė;Applied arts;Dekoratyvinė dailė;Vizualieji menai;Dailės šakos;Dailės terminai;Decorative arts;Visual arts;Art branches;Terms of art
Abstract: This paper is aimed at analysing the usage of the term applied decorative arts, as well as discussing its historical relativity. "Dailės žodynas" (Vilnius, 1999), a standard Lithuanian dictionary of art history, suggests a united term: applied decorative arts. This term is found solely in languages of the post soviet countries. Elsewhere, a single term is being used: it is either applied arts or decorative arts. The term applied decorative arts no longer corresponds to the postmodern creative reality, as nowadays the boundaries that used to separate the art fields have dissolved. The article discusses, which term would be appropriate to denote the pieces of art that are deriving from traditional crafts. [...]
Tradiciškai dailė būdavo skirstoma į dvi pagrindines šakas: vaizduojamąją ir taikomąją dailę. Šiandien abu šie akademiniai terminai atrodo netikslūs, nes nebeatitinka dabarties meninių procesų specifikos ir kūrybos principų. Kritikų tekstuose ir parodų rengimo praktikoje žodžiai vaizduojamoji ir taikomoji dailė dažnai pakeičiami bendru vizualiųjų menų terminu, kuris, beje, taip pat nėra nei pakankamai platus, nei teoriniu požiūriu preciziškas. Kasdieniame dailės gyvenime atskiros plastinės kūrybos sritys įvardijamos tiesiog tapyba, keramika, tekstile, pavadinamos įvairiais darbiniais terminais, ir to visai pakanka. Tačiau kartais teoretikams ir vadybininkams prireikia vieno žodžio, apskritai apibūdinančio meno reiškinius, kilusius iš tradicinių amatų, naudojančius jų technologijas, nepraradusius prigimtinio ryšio su daiktu ir daiktiškumu. Tuomet ir paaiškėja, kad optimalaus termino nėra. Anot Haroldo Osborno, „nėra vieno termino, kuris tiksliai ir elegantiškai apibrėžtų šį lauką“. Straipsnio tikslas – išanalizuoti taikomosios dekoratyvinės dailės termino vartojimą ir tuo pačiu dar sykį aptarti istorinio dailės terminijos santykinumo problemą. Seniai pastebėta, jog keičiantis visuomenės kultūriniam ir politiniam kontekstui, pakinta ir teorinių terminų supratimas bei interpretacija. Tačiau būtent taikomosios dekoratyvinės dailės termino niekas dar neanalizavo istoriniu požiūriu. Straipsniu siekiama paskatinti diskusiją dėl norminio termino taikomoji dekoratyvinė dailė likimo: ar turėtume jį išsaugoti, atmesti ar transformuoti? Jei norėsime jį pakeisti, tai kuo? Drauge iškyla ir kitų aptariamosios dailės šakos tipologijos ir terminijos klausimų.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/31810
https://hdl.handle.net/20.500.12259/31810
Appears in Collections:Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 2011, nr. 7

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats

Page view(s)

258
checked on May 31, 2020

Download(s)

262
checked on May 31, 2020

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.