Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/31787
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Kangor, Eero
Title: Looking for the professor and defining Estonian academic art history
Other Title: Dėstytojų paieška ir estų akademinės meno istorijos apibrėžtys
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2011, nr. 7, p. 166-179
Date: 2011
Keywords: Estonian art historiography;Estijos meno istoriografija;Academic art history;Tor Helge Kjellin;Josef Strzygowski;Johnny Roosval;Adolph Goldschmidt;Heinrich Wölfflin;Akademinė meno istorija;Tautiškumo formavimas
Abstract: This article revises a passage in the narrative of the history of Estonian academic art history hoping that by introducing archival materials that has not been used or considered in earlier writings it is possible to deconstruct the narrative. Neglecting of the archival material was caused by practical but also discursive reasons due to censorship in Soviet times when the first articles on this topic were published. Based upon archival research I propose an alternative conceptual viewpoint and suggest that the election process of the Professor of Art History at the University of Tartu during the years 1919–1921 is a way to define Estonian academic art history. The word “define” is used here in a broad sense. By defining, a certain set of objects, ideas and tenets are encircled and at the same time the others are left outside. However, the “inhabitants” of the immediate borderland keep transgressing and liquefying the solid core of a definition and open up a dialogue. I conceive the ideas and visions of the founders of the Estonian National University as the solid core of the definition. By introducing the candidates and their background I aspire to open up the context and show the possible alternatives and the ways they could have opened. Finally I ask how these possible choices and the final choice made in the election could have affected the understanding of Estonian academic art history and Estonian art. The whole process shows the symptoms of changing vision, values and habits of the community.
1920–30 metais Estijoje meno istorijos (menotyros) mokslo pagrindus padėjo Tartu Universiteto meno istorijos dėstytojai. Būtent ši mokslo kryptis atliko svarbų vaidmenį formuojantis nacionaliniam diskursui visame Vakarų pasaulyje. Priimta manyti, kad vokiečių mokslininkai buvo įtakingiausi akademinės meno istorijos kūrėjai. Savo tyrimuose jie išplėtojo meno istorijos metodologijas, kurios buvo perimtos, pritaikytos ir daugiau ar mažiau modifikuotos kai kuriose kitose šalyse. Universitetai tapo meno istorijos žinių kaupimo, skleidimo ir apytakos centrais. Estijos nacionalinis universitetas taip pat tapo šios sistemos dalimi, nepaisant įvairių nesklandumų. Estijos universiteto įkūrėjai norėjo sukurti universitas, į kurį būtų įtrauktas ir meno istorijos mokymas ir siekė užtikrinti šios krypties tęstinumą. Kadangi stigo vietinių specialistų, buvo nuspręsta dėstytojų ieškoti užsienyje, – ypač pagelbėjo garsiausių Europos meno istorikų – H. Wölfflino ir A. Goldschmidto – patarimai. Tad tarp pakviestų kandidatų buvo jau žinomas meno istorikas J. Strzygowski‘s bei vėliau išgarsėję – E. Panofsky`s, M. Wackernagelis ir O. Okkonenas. Filosofijos fakulteto prioritetas buvo suteikti visuotinės meno istorijos žinias, tačiau buvo svarbu, jog dėstytojai domėtųsi ir modernaus meno naujovėmis, kadangi modernizmas tuometinėje Estijos visuomenėje jau buvo gyvybingas. Todėl O. Waldhauer`io iš Sankt Peterburgo Ermitažo, klasikinių pažiūrų archeologo, kandidatūra nebuvo priimta. Buvo sukliudyta galimybei plėtoti šią discipliną ir jos garbingas tradicijas Tartu, kai į Voronežą buvo išgabentos kolekcijos ir buvo neįmanoma jų atgauti. Tartu kaip ir kituose Centrinės Europos universitetuose trūko šios disciplinos dėstymui reikalingų priemonių. Nedidelį dėstančio personalo skaičių galėjo lemti tiek pragmatinės, tiek ir asmeninės priežastys. Žinoma, kandidatams buvo labai svarbu, kad būdami Estijoje jie galėtų plėtoti savo mokslinius interesus, tačiau vietinės meno kolekcijos nebuvo tam labai tinkamos. Todėl neturėtų stebinti tai, kad Estijos viduramžių architektūra pasirodė pakankamai vertinga Helge Kjellinui, kuris tapo meno istorijos dėstytoju Tartu universitete. Tačiau Estijos viduramžių architektūros palikimo problemas perprasti ir išspręsti užtruko visą tarpukario periodą. Tai buvo Baltijos germanų ir iš dalies baltų, o ne estų meno istorijos palikimas, taip pat ženklinęs 700 metų vergovę ir Baltijos germanų dominavą Estijoje. Ši H. Kjellino mokslinė ir pedagoginė veikla veikiausiai atvedė iki Estijos meno ir meno istorijos laipsniškos integracijos į Skandinavijos meną ir meno istoriją ir kartu įgalino naujai apibrėžti Estijos menotyrą.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/31787
https://hdl.handle.net/20.500.12259/31787
Appears in Collections:Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 2011, nr. 7

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats

Page view(s)

168
checked on May 31, 2020

Download(s)

198
checked on May 31, 2020

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.