Psichodinamine teorija pagrįstos intervencijos efektyvumas stacionare besigydančių depresija sergančių asmenų grupėje

Abstract

Tyrimo tikslas – nustatyti psichodinamine teorija pagrįstos intervencijos efektyvumą stacionare besigydančių depresija sergančių asmenų grupėje. Tyrime dalyvavo 50 vieno Lietuvos miesto psichiatrijos stacionaro pacientai (13 vyrų ir 37 moterys), kuriems diagnozuota vienpolė depresija. Pacientų amžius – 18–65 m. Siekta įvertinti psichodinaminės grupinės psichoterapijos efektyvumą mažinant pacientų, sergančių depresija ir besigydančių stacionare, depresijos simptomų išreikštumą ir didinant psichosocialinį funkcionavimą bei jo aspektus (socialinio funkcionavimo didėjimą, problemų ir simptomų išreikštumo bei rizikingo elgesio mažėjimą). Tyrime dalyvavę pacientai į tiriamąją ir lyginamąją grupes buvo paskirstyti atsitiktine tvarka. Tiriamosios grupės dalyviai gavo įprastinį gydymą ir papildomai dalyvavo dvylikoje 90 min. trukmės psichodinaminės grupinės psichoterapijos užsiėmimų, kurie vyko tris kartus per savaitę. Lyginamosios grupės dalyviai gavo tik įprastinį gydymą. Prieš tyrimą ir po jo Zungo depresijos skale (SDS) buvo įvertintas depresijos simptomų išreikštumas. Psichosocialinis funkcionavimas bei jo aspektai (socialinis funkcionavimas, sveikatos problemų ir simptomų išreikštumas, rizikingas elgesys) buvo vertinami Klinikinių rezultatų vertinimo CORE-OM anketa. Tyrimo rezultatai parodė, kad psichodinaminės teorijos principais pagrįsta grupinė intervencija nėra efektyvi mažinant pacientų, sergančių depresija ir besigydančių stacionare, depresijos simptomų išreikštumą ir didinant psichosocialinį funkcionavimą bei jo aspektus: didinant socialinį funkcionavimą, mažinant sveikatos problemų ir simptomų išreikštumą. Ir dalyvavusių, ir nedalyvavusių psichodinaminėje grupinėje psichoterapijoje pacientų depresijos simptomai sumažėjo, o funkcionavimas ir jo aspektai (socialinis funkcionavimas, sveikatos problemų ir simptomų išreikštumas) pagerėjo, tačiau tarp šių grupių, t. y. turėjusių poveikį ir neturėjusių poveikio asmenų, reikšmingo psichosocialinio funkcionavimo pagerėjimo skirtumo nenustatyta.

Aim of study – to identify the effectiveness of psychodynamic theory-based intervention for inpatients with depression treated in clinical settings. 50 inpatients from one of Lithuanian psychiatry stationaries participated in this research (13 men and 37 women). All individuals who met the selection criteria, namely who have been diagnosed with unipolar depression, who are 18-65 years-old etc., were invited to participate in this research. The study aimed at assessing the effectiveness of psychodynamic theory-based psychotherapy by decreasing symptoms of depression and increasing the psychosocial functioning ant its features (increasing social functioning, decreasing the expressiveness of problems, symptoms and risky behaviour). Patients participating in this study were divided into study group and comparison group in a random manner. Participants of the study group received routine treatment followed by twelve 90 minutes-long group therapy sessions that took place three times per week. Participants of the comparison group received only routine treatment. Prior to the treatment and after it, the expressiveness of depression symptoms were measured by Zung self-rating depression scale (SDS). Whereas psychosocial functioning and its features (social functioning, expressiveness of problems, symptoms and risky behaviour) were measured by Clinical Outcomes in Routine Evaluation-Outcome Measure (CORE-OM). The results of this study showed that psychodynamic-theory based group intervention is not effective in decreasing the expressiveness of depression symptoms and increasing the psychosocial functioning.