| Abstract: | After the proclamation of the Republic of Latvia in 1918, Latvia experienced a rapid influx of youth into its capital city of Riga, looking to obtain education in universities. Students began to build their academic lives and student societies. In 1923, students of the Art Academy of Latvia founded the “Dzintarzeme” (“Amberland”) fraternity. The aim of “Dzintarzeme” was to unite nationally minded students of the Art Academy of Latvia and to promote the development of national art and self-education. Most “Dzintarzeme” members were faithful to the old masters and Latvian art. This phenomenon is significant, because “Dzintarzeme” members grew up with Latvian painting traditions, which are a remarkable heritage of interwar Latvia. In 1940, when Latvia was occupied by the Soviet Union, “Dzintarzeme” was banned. A part of “Dzintarzeme” members were deported, killed in war, went missing, or stayed in the Latvian SSR; the remaining chose exile. Although scattered throughout the United States of America, Canada, and Australia, some members were able to rebuild and sustain the fraternity’s life, gathering its members, organising trips and anniversary art exhibitions. The aim of this research is to reflect on “Dzintarzeme’s” activities in exile (1958–1987), focusing on the main factors of Latvian national art conservation policy: first, the ability of “Dzintarzeme’s” ideology to preserve the values of Latvian national art in an international environment, and second, the problem of generational change and the enrollment of young Latvian artists who continued to maintain “Dzintarzeme” values in exile.
Po Latvijos Respublikos paskelbimo 1918 metais Latvijos sostinė Ryga tapo jaunimo, siekiančio įgyti išsilavinimą universitetuose, traukos centru. Kartu su studijomis studentai pradėjo burti studentų bendruomenes ir kurti savo akademinį gyvenimą. 1923 m. Latvijos menos akademijos studentai įkūrė draugiją „Dzintarzeme“. Šio susibūrimo tikslas buvo suvienyti nacionaliai angažuotus Latvijos meno akademijos studentus, skatinti nacionalinį Latvijos meną ir saviedukacijos vystymo procesą. Dauguma draugijos „Dzintarzeme“ narių buvo ištikimi seniesiems Latvijos meno meistrams ir Latvijos meno tradicijai. Kadangi „Dzintarzeme“ draugijos nariai iškilo kartu su Latvijos tapybos tradicijomis, kurios yra svarbus tarpukario Latvijos meno palikimas, šis susivienijimas buvo ir yra reikšmingas. 1940-aisiais Sovietų Sąjungai okupavus Latvijos valstybę, „Dzintarzeme“ draugija buvo uždrausta. Dalis jos narių buvo deportuoti, dingo arba žuvo karo lauke, kiti pasirinko išeiviją. „Dzintarzeme“ nariai, apsigyvenę JAV, Kanadoje, Australijoje, sugebėjo iš naujo atgaivinti ir palaikyti draugijos gyvenimą: suvienyti draugijos narius, organizuoti keliones ir metines meno parodas. Taigi šiuo tyrimu ir straipsniu siekiama aptarti „Dzintarzeme“ draugijos veiklą išeivijoje (1958–1987) ir akcentuoti esminius nacionalinio Latvijos meno išsaugojimo strategijos faktorius. Pirmiausia „Dzintarzeme“ ideologijos potencialą išsaugoti nacionalines Latvijos meno vertybes tarptautinėje terpėje. Antra, išspręsti kartų kaitos problemą skatinant jaunų Latvijos menininkų, galinčių perduoti „Dzintarzeme“ draugijos vertybes išeivijoje, įsitraukimą. |
