Nuo Jucevičiaus Jūratės iki Kvapilo Rusalkos: žmogaus ir deivės meilės siužeto lietuviškos ãtmainos bei jų atspindžiai XIX amžiaus Čekijos kultūroje
| Author |
|---|
Beresnevičiūtė-Nosálová, Halina |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2024 | 82 | 65 | 87 |
Straipsnio autorė tyrinėja XIX amžiaus Lietuvos literatūros pasakojimų apie žmogaus ir deivės meilės atgarsius Čekijos kultūrinėje spaudoje ir galimą poveikį Antonino Dvořáko bei Jaroslavo Kvapilo operos „Rusalka“ libretui. Liudviko Adomo Jucevičiaus „Jūratė, Baltijos karalienė“ buvo publikuota čekų kalba. Juzefo Ignaco Kraševskio „Vitolio rauda“ ir jo libretas Stanislavo Moniuškos kantatai „Milda“ išversti nebuvo, tačiau palankiai įvertinti ir pakartotinai prisimenami čekų kultūrinėje spaudoje. Nors literatūrinių kūrinių intertekstualumą galima konstatuoti tik hipotetiškai, „Rusalkos“ libretas primena Adomo Mickevičiaus „Svitezietę“ poetinės išraiškos priemonėmis ir skirtingų įsimylėjėlių lūkesčių tematizacija, Kraševskio (galbūt tarpininkaujant Julijui Zeyeriui) įtaką galime nutuokti savižudiškame princo elgesyje.
The article explores the reception of nineteenth-century love stories between a goddess and a man, displayed in Polish-Lithuanian romantic literature, in the contemporary Czech cultural press. It also points to a possible influence of those stories on the libretto of Antonin Dvořák’s Rusalka by Jaroslav Kvapil. Ludwik Adam Jucewicz’s Jurata, the Baltic Queen, was published in Czech. Józef Ignacy Kraszewski’s Witolo rauda and his libretto to Stanisław Moniuszko’s cantata Milda were not translated but appreciated and repeatedly remembered in the Czech cultural press. Even though it is not possible to hint at the intertextuality among Polish-Lithuanian and Czech fiction in a stronger than hypothetical manner, the libretto of Rusalka resembles Adam Mickiewicz’s ballad Świtezianka by its means of poetical expression and by the thematization of the different erotic expectations of the male and female heroes. Kraszewski’s influence, most probably mediated by Julius Zeyer’s works, may be seen in the suicidal behavior of the prince.