Europinių referendumų poros: kampanijų veikėjai kintančioje struktūrinėje aplinkoje (Politikos mokslai 02 S)
Anotacija
Referendumai Europos Sąjungos politikoje neretai naudojami esminiams sprendimams legitimizuoti, tad didžiausio dėmesio susilaukia pasibaigusieji atmetimu. Žvelgiant istoriškai, valdžia visada turėjo svertų pakeisti jai neįtikusius rezultatus, paskelbdama kitą referendumą labai panašiu klausimu. Ryškūs pavyzdžiai – Mastrichto sutarties Danijoje, Nicos ir Lisabonos sutarčių Airijoje ratifikavimas. Kokybinė lyginamoji analizė padėjo atrinkti šias referendumų poras, kaip išskirtines ir lygintinas, vertinant rezultato inversijos fenomeną. Tai tapo pagrindu platesniam darbo tikslui – pasitelkiant racionalaus pasirinkimo bei naujojo institucionalizmo teorines prieigas, atskleisti europinių referendumų porų kampanijų veikėjų elgseną kintančioje struktūrinėje aplinkoje.
Suporuoti referendumai institucinio lygmens veikėjams (vyriausybėms, partijoms bei interesų grupėms) kelia naujų iššūkių. Pastebėta vyriausybės manipuliavimo formaliomis referendumo taisyklėmis tendencija bei siekis kitokiais būdais daryti įtaką antrojo referendumo vyksmui. Šalia racionalaus pasirinkimo pasitelkiant naująjį institucionalizmą fiksuojama TAIP ir NE stovyklų pozicijų kaita per nuolat kintančių politinių diskursų kiekvienu konkrečiu momentu rekonstravimą. Taip aptinkama, jog antrajame referendume, net ir veikiant tiems patiems veikėjams, balsuojama ne dėl to paties, kaip pirmajame, o dėl kitaip pateiktos ir kitaip suvoktos sutarties – struktūrinė aplinka esmingai pakitusi.
