Žmogaus atvaizdo ir identiteto santykis šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje (Menotyra 03 H)
Anotacija
Baigiantis XX amžiui, Lietuvos fotografijos mene išryškėjo svarbūs pokyčiai: dalis tuomet sukurtos fotografijos netęsė ankstesnių Lietuvos fotografijos tradicijų ir apskritai neatitiko įprastų fotografijos meniškumo kriterijų. Fotografai ir kiti menininkai, atsiriboję nuo ekspresyvios vaizdinės formos ir humanistinio turinio, dominavusių lietuviškoje fotografijoje nuo XX a. septintojo dešimtmečio, ėmė kurti neišraiškingos formos, refleksyvų požiūrį į žmogų ir jo aplinką skatinančią fotografiją. Tokia fotografija, peržengus sąlyginai siauras meninės fotografijos ribas, tapo Lietuvos ir tarptautinės šiuolaikinio meno scenos dalimi.
Tuo pačiu metu Lietuvos fotografijoje tapo svarbi asmens tapatybės tema. Jaunosios kartos lietuvių fotografai ir menininkai savo darbais provokavo kritišką žvilgsnį tiek į asmens identiteto stereotipus, tiek į pačios fotografijos vaidmenį jų formavime. Šiuolaikinės fotografijos kūrėjai žmogaus identitetą ėmė traktuoti ne kaip nuotraukose užfiksuotą duotybę, bet kaip problemišką reiškinį.
Disertacijoje analizuojamos nuo XX a. devinto dešimtmečio antros pusės iki šių dienų sukurtos lietuvių autorių fotografijos. Vadovaujantis nauju teoriniu požiūriu, pagrįstu šiuolaikinės fotografijos sampratos ir performatyvumo teorijos sinteze, siekiama apibūdinti skirtingas lietuvių autorių kūrybinės taktikas ir tuo pačiu atskleisti skirtingus žmogaus atvaizdo ir identiteto santykio fotografijoje variantus. Disertacijoje taip pat apibrėžiama Lietuvos šiuolaikinės fotografijos vieta tarptautiniame kontekste, lyginant lietuvių autorių darbus su globaliom fotografijos tendencijom naudojamų kūrybinių metodų ir tematikos požiūriu.
