Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kūrimas (-is) ir veikla išeivijoje XX a. 6-9 dešimtmečiuose (Istorija 05 H)
Anotacija
Tiek šiuolaikinės migracijos, tiek ir istorijos kontekste vienas labiausiai analizuojamų klausimų akademinėje bei viešoje erdvėje yra emigrantų ryšiai su gimtuoju kraštu, imigrantų integracija priimančioje šalyje bei antros kartos (jaunimo) dalyvavimas diasporos veikloje. Jaunoji karta svarbi diasporai, nes ji ateina su naujomis savo veiklos apibrėžimo idėjomis, kurios tą generaciją įprasmina bendruomenėje, ir tuo pačiu įsilieja į patikrintas laiko (jei atrodo prasmingos) ar kuria naujas veikimo formas. Analizuoti pasaulio lietuvių jaunimo organizacijos kūrimą išeivijoje yra svarbu ne tik dėl didėjančio globalumo, bet ir dėl pasaulinės bendruomenės idėjos reikšmės suvokimo postmoderniame pasaulyje. Manytume, jog ši tema aktuali Lietuvos istorijai ir savo indėliu į lietuvių tapatumo studijas: diasporos organizacijų istorija atskleidžia lietuvių, pasklidusių po visą pasaulį, ryšio su tarp savęs/savųjų bei ryšio su kraštu svarbą, ideologinių nuostatų bendruomenėje konfliktą, jų etninio tapatumo formavimąsi jaunojoje kartoje, organizacijų skirtingas kolektyvines atsakomybes už krašto atkūrimą ir atstatymą. Disertacijoje remiantis archyviniais ir publikuotais šaltiniais bei istoriografija siekiama rekonstruoti PLJS organizacinę ir idėjinę raidą išeivijoje XX a. 6–9 dešimtmečiuose, išanalizuoti bei įvertinti svarbiausius šio reiškinio socialinius-politinius ir institucinius aspektus, jų tarpusavio sąveikas bei atskleisti PLJS narių poziciją aktualiausiais lietuvių išeivijos gyvenimo klausimais.
