XX amžiaus tarptautinės krizės: Regioninio lygmens konfliktų tyrimas taikant saugumo kompleksų teoriją (Politikos mokslai 02 S)
Anotacija
Disertacijoje tyrinėjamos tarptautinės krizės, kilusios 1918-2001 m. Teorinėje darbo dalyje aiškinama tarptautinių krizių sąvoka (sąryšis su konfliktais ir karais), jų reikšmė išryškinama konfliktų dinamikos ir vidinės evoliucijos tyrimuose. Empirinėse tyrimo dalyse naudojami International Crisis Behavior (ICB) XX a. tarptautinių krizių statistiniai duomenys (atliekant 434-ių krizių kiekybinę ir lyginamąją analizę), kurių pagalba siekiama išsiaiškinti pagrindines jų kilimo ir eskalavimo priežastis, analizuojama jų įtaka tarptautinės sistemos stabilumui, tyrinėjamos regioninės tendencijos, testuojami konfliktų kilimo teoriniai modeliai.
Šia disertacija siekiama taikant regioninio saugumo kompleksų teoriją išsamiai analizuoti XX a. tarptautines krizes, atliekant duomenų kiekybinę statistinę ir tarpregioninę lyginamąją analizę; pritaikyti tarptautinių krizių regioninio lygmens empirinės analizės duomenis gilesniems konfliktų regionalizacijos tyrimams, pasirinktų tarptautinės sistemos problemų (stabilumo, poliariškumo) analizei ir konfliktų teoriniams modeliams testuoti.
Disertacijoje gilinamasi į visapusiškai dar neišplėtotus konfliktų tyrimų aspektus, susietus su XX a. tarptautinėmis krizėmis. Akcentuojami konfliktų ypatumai, kilimą ir dinamiką lemiantys faktoriai ir problematika, lyginant juos laiko (Versalio sistema- tarpukaris – daugiapoliarinė sistema, Šaltasis karas – bipoliarinė sistema ir laikas po Šaltojo karo pabaigos – unipoliarinė sistema) ir teritorijos (regionų – saugumo kompleksų) dimensijų atžvilgiu. Tokia tarptautinių krizių analizė – gana naujas analitinis žvilgsnis į (vykusius ir tebevykstančius) pasaulio konfliktus per jų regioninės dimensijos prizmę.
