Skaistumas kaip gimties galios suasmeninimas
Anotacija
Disertacija iškleidžia skaistumo dorybės, kaip ji apibrėžta Katalikų Bažnyčios Katekizme, sampratą: asmuo yra kviečiamas gimtinę (lytinę) aistrą sujungti su meile ir tuo būdu išvengti pasinaudojimo kitu žmogumi kūniškam arba emociniam komfortui pasiekti. Meilės analizė remiasi Karolio Wojtylos/Jono Pauliaus II-ojo patyriminiu intymaus ryšio tarp vyro ir moters supratimu. Su seksualinės revoliucijos ideologija susijęs skaistumo nuvertinimas yra kritikuojamas pasitelkiant krikščionišką asmens sampratą bei parodant, kad ši ideologija remiasi suvulgarintu psichoanalizės principų supratimu. Pateikiamos pastoracinės augimo skaistume gairės įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Skaistumo vertė jaunimui atskleidžiama atsiremiant į šiam asmenybės vystymosi laikotarpiui būdingą idealo meilę, parodomas neigiamas kohabitacijos poveikis vyro – moters tarpusavio santykiams, aprašomas sutuoktinių meilę sukilninantis atvirumo naujai gyvybei poveikis bei personalistinė intymių santykių samprata. Remiantis K. Wojtylos pateiktu gėdos jausmo aprašymu, nagrinėjamos kūniškoji ir jausminė skaistumo dimensijos, skaistumo raiška neverbaliniame skirtingų gimčių (lyčių) bendravime bei suvokiant kūno grožį meno kūriniuose. Reflektuojamas liturgijoje naudojamų skirtingų muzikos žanrų poveikis minčių ir jausmų skaistumui. Disertacija užbaigiama pažvelgiant į eschatologinę skaistumo dimensiją meilės kaip eroso raiškoje, labiausiai susitelkiant ties Vladimiro Solovjovo mintimis šiuo klausimu.
