Socialinis darbas dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo

Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, VDU bakalauro programos „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“ ir  magistro programos „Socialinis darbas“ dėstytojas

Socialinis darbas progresyviose šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kanada, Skandinavijos šalys, yra jau seniai pripažintas profesionalia veikla, reikalaujančia specifinių darbuotojų kompetencijų, būtinų tinkamai padėti žmonėms įveikti įvairius gyvenimo iššūkius, taip pat skatinti socialinius pokyčius dėl žmonių gerbūvio, be to, veikti politiniu lygmeniu siekiant įstatyminės bazės tobulinimo dėl geresnės žmonių teisių apsaugos.

Tuo tarpu Lietuvoje ši profesija dar yra labai jauna, pradėta atkūrus Nepriklausomybę. Ko gero, dėl to šią profesiją neretai lydi klaidingi įsitikinimai ir mitai. Bene svarbiausias mitas yra tai, kad socialinis darbas tereikalauja elementarių profesinių gebėjimų, kad bet kokia pagalba žmogui yra socialinis darbas. Todėl atsitiko taip, kad individualios priežiūros darbuotojai, padedantys tvarkytis buityje ar higienos klausimais, ar tiesiog padėti kitiems mėgstantys žmonės klaidingai vis dar pavadinami socialiniais darbuotojais.

Pagrindas – žmogaus teisės ir socialinis teisingumas

Bet kas gi iš tiesų yra socialinis darbas? Pažvelkime į tai, kaip socialinį darbą apibrėžia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, kuri nustato socialinio darbo profesijos standartus, veiklos turinį ir tikslus. Federacija teigia, kad socialinis darbas yra praktika grįsta profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Žmogaus teisių gynimas ir socialinio teisingumo puoselėjimas yra socialinio darbo pagrindas.

Taigi, socialinis darbas prisideda prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, žmonių diskriminacijos dėl jų amžiaus, negalios, lyties, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, tautybės, etniškumo, ir žmonių išnaudojimo priežastis ir pasekmes. Kaip teigia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, socialiniai darbuotojai solidarizuojasi su nepalankioje padėtyje esančiais žmonėmis, siekia jų įgalinimo, išlaisvinimo iš išnaudojančių sąlygų, lygybės su visais žmonėmis, socialinės įtraukties ir aktyvaus dalyvavimo visuomenėje.

Tarptautinė socialinio darbo samprata parodo socialinį darbą kaip veiklą, kuriai būtinas platus įvairių žinių turėjimas, įskaitant humanitarines, psichologines, sociologines, vadybines, politines ir kitas žinias. Tik sistemingos žinios ir tinkami profesiniai įgūdžiai leidžia socialiniams darbuotojams suprasti nelygybės ir diskriminacijos esmę, be to, juos įgalina projektuoti socialinio darbo intervencijas įvairiose gyvenimo srityse.

Psichosocialinis konsultavimas – socialinio darbuotojo kasdienybė

Socialinis darbas su vaikais reikalauja gerai suprasti vaiko teises, taigi, išmanyti tarptautinius vaiko teisių standartus ir nacionalinius vaiko teisių apsaugos teisių aktus. Kadangi vaikai gali patirti įvairias diskriminacijos formas, įskaitant smurtą, nepriežiūrą, socialinę atskirtį, socialiniai darbuotojai turi išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti išklausyti vaiką ir veikti pagal geriausio vaiko intereso principą, siekti vaiko teisės gyventi mylinčios ir puoselėjančios šeimos aplinkoje, be to, prasmingai užimti vaikus, kad jie įgytų tinkamų gyvenimiškųjų įgūdžių.

Socialinis darbas su negalią turinčiais žmonėmis pareikalauja gero socialinių darbuotojų žinojimo apie žmonių su negalia teises, įstatyminę bazę, be to, negalios kaip reiškinio ir negalių įvairovės pažinimo. O tai yra būtina, kad socialiniai darbuotojai nekartotų diskriminacinių profesinių modelių, bet siektų pokyčių skatindami žmonių su negalia teisių pripažinimo, įskaitant savarankišką gyvenimą ir pagalbą bendruomenėje, mokymąsi ir darbą bendrosiose mokymosi ir darbo aplinkose.

Socialinis darbas su moterimis, panašiai kaip su aukščiau paminėtomis žmonių grupėmis, reikalauja žmogaus teisėmis grįsto pagalbos moterims išmanymo. Būtina išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti organizuoti ir teikti individualią ir organizacinę pagalbą diskriminaciją lyties pagrindu patiriančioms moterims, įskaitant smurtą artimojoje aplinkoje, be to, prekybą žmonėmis. Svarbu, kad socialiniai darbuotojai skatina lyčių lygybės ir nediskriminavimo diskursą, vykdo advokacijos veiklas.

Socialiniam darbui su prieglobsčio prašytojais ir migrantais reikalingas gero žmogaus teisių supratimas ir teorinis išmanymas. Reikia išmanyti, kaip padėti įvairias traumines patirtis išgyvenusiems, iš kultūriškai labai skirtingų pasaulio regionų atvykusioms moterims, vyrams, vaikams, palikusiems savo namus, bendruomenę, šalį, be to, patyrusiems realias grėsmes savo gyvybei. Sėkmingam socialiniam darbui su pabėgėliais ir migrantais reikalingi psichosocialinio konsultavimo gebėjimai.

Neįmanoma viename puslapyje nusakyti socialinio darbo profesijos kompleksiškumo, visų sričių. Būtų galima plėsti socialinio darbo sričių sąrašą, antai, paminėtini reabilitacinis darbas su nuo narkotinių priemonių priklausomais asmenimis, savanorystės ir pilietinės veiklos plėtotė, darbas su atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose ar probacijoje, visuomenės švietimas ir kova su neigiamais stereotipais socialinių grupių atžvilgiu.

Reziumuojant, socialinis darbas yra  profesija, kur susitinka gyvas ryšys su žmogumi, organizaciniai ištekliai ir politinis veikimas dėl žmogaus vertės ir orumo, dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo. Kadangi vis dar daug žmonių dėl savo savybių ir tapatybių savo aplinkoje patiria įvairių diskriminacijos ir nelygybės formų, neabejotina, kad socialinio darbo profesija yra labai reikalinga ir bus labai reikalinga.