Kaip motyvuoti save ir savo studentus? Emociniai mokymo(si) kliuviniai

Doc. dr. Jolanta Mickutė

Būdami profesionalūs savo disciplinų žinovai, gebame tyrinėti disciplinas kaip profesionalūs alpinistai uolas – be virvių.

Nuotr. stockvault.net

Tačiau, norint imtis tokios veiklos, reikia turėti labai daug žinių, o svarbiausia – ši veikla turi  patikti. Žodžiu, tokiam darbui reikia rimtai pasiruošti.

Ilgametis paruošimas mąstyti discipliniškai suteikia mums, dėstytojams, įgūdžių taip „laipioti“ savo disciplinose. Tačiau studentams reikia pradėti nuo kitokios rūšies alpinizmo, t. y. nuo laipiojimo uolomis su virvėmis – kitaip tariant, nuo mokymosi padedant dėstytojui ir su gairėmis. Nes tik vienetai geba būti savamoksliai.

Nuotr. Petzl/Lafouche

Savaime suprantama, dauguma studentų nelabai nori laipioti uolomis be virvių, o dėstytojų pagalba ignoruojama: „Mano paskaitose studentai nenori sunkiai dirbti“; „Jiems trūksta motyvacijos“; „Jie nesiruošia paskaitoms“; „Studentai nieko nesupranta“. Tačiau ar galime studentus taip pasmerkti ir „nurašyti“? Juk norint išmokti laipioti kaip tikram alpinistui, reikia laiko, pastangų bei pasiaukojimo.

„Mokymo(si) atkodavimo“ („Decoding the Disciplines“) metodiką sukūrusi mokslininkų grupė suvokė, kad emocijos mokymo(si) procese užima svarbią, o kartais net pačią svarbiausią vietą. Pasirodo, kad į kiekvieną dėstomą dalyką studentai ateina su iš anksto suformuotais naratyvais apie paskaitų turinį ir formą. Daugelis jų yra emocinio atspalvio. Kai disciplina ar paskaitų metu aiškinamos temos neatitinka studento lūkesčių, iškyla emocinių kliuvinių (t. y. vietų, kur studentai kliūva, stringa). Nemažai studentų gali nustoti mokytis.

Išanalizavę dėstytojų ir studentų interviu, išskyrėme 2 rūšių išankstines studentų nuomones:

• procedūrines, susijusias su tuo, kaip funkcionuoja tam tikra disciplina, pvz., istorija arba biologija (arba, perkeltine prasme, alpinizmas), bei kaip tos disciplinos turi būti mokomos;
• tapatybines, atskleidžiančias du studentų mąstymo būdus:

„Aš esu/nesu geras alpinistas (arba, konkrečiau, istorijos, geologijos, komunikacijos ryšių ir pan. studentas“) arba „Dėstytojas yra nusistatęs prieš mane arba mano tipo alpinistus“.

Šį reiškinį aptarė emocinės neurologijos sritis bei tyrimai apie klaidingas nuomones, su kuriomis įsijungiama į mokymo(si) procesą. Edukologijos specialistė Michi Chi atskleidė, kaip skirtingai apie tam tikrą disciplininę sąvoką ar reiškinį mąsto studentai ir ekspertai (dėstytojai).

Kaip to išvengti? Būdami profesionalūs istorikai ar biologai, juk nenorime, kad mūsų studentai darytų rimtų kognityvinių klaidų, bet, pasirodo, kognityviniai ir emociniai mokymosi aspektai yra giliai susiję. „Atkodavimo“ metodikos kūrimo metu išsiaiškinome, kad studentas, matydamas, kaip ekspertas modeliuoja kognityvinių ir/arba emocinių kliuvinių apėjimo procesą, mokosi, kokių žingsnių jis pats turi imtis, kad gerai išmanytų istoriją ar biologiją. Juk mokymasis, t. y. mąstymo pokytis, yra esminis dėstymo tikslas.

Reaguodami į studentų emocijas, daugybė dėstytojų mano, kad ir dėstytojo reakcija turi būti emocinė. Tačiau tyrimai parodė, kad emocijos yra dažnai susipynusios su visu mokymosi procesu. Pavyzdžiui, niekada poezijos nerašę studentai turi vidinį naratyvą, teigiantį, jog nėra poetai arba kad niekada negalės parašyti gero eilėraščio. Tačiau Indianos universiteto prof. T. Ardizzone padalija šį su poezijos rašymu susijusį kliuvinį į kelias dalis. Aiškiai sumodeliavęs savo mąstymo procesą, profesorius gali tikėtis, kad ir jo studentai perims šiuos įgūdžius, pvz.: IU History Learning Project.

Prof. Ardizzone veda „Įvadą į kūrybinį rašymą“.

Remdamiesi „Mokymo(si) atkodavimo“ teorija, bandėme išlukštenti įvairius emocinius kliuvinius. Šį procesą pradėjome nustatydami KLIUVINĮ—vietą, kurioje studentas stringa: kada studentai ima nervintis? Kokius žingsnius savo galvoje atlieka dėstytojai, norėdami išvengti šito erzinančio kliuvinio?

Pateiksiu konkretų atvejį apie tai, kaip studentams padėjome įveikti emocinį kliuvinį, susijusį su meksikiečių migracija po Jungtines Valstijas. Apskritai kalbant, migracija yra sudėtinga socialinių mokslų tema – ji aptariama istorijoje, diplomatijoje, tarptautiniuose santykiuose, politikoje ir kitur. Ji dažnai sukelia tokią emocijų audrą paskaitų metu, kad studentai nebesugeba pažvelgti į ją iš mokslinės perspektyvos.

Taigi visų pirma nustatėme emocinį kliuvinį, susijusį su reiškiniu „migracija“. Jį paskaitos metu nusprendėme pateikti per metaforą – drugelių monarchų migracinę kelionę. Paskaitoje tą metaforą išskleidėme, paaiškinome jos reikšmę drugelių migracijos procese. Parodėme, kad migracinė kelionė yra ciklinė, einanti ratu, o ne vienpusė, besiveržianti į Valstijas. Be to, ji priklauso nuo sezonų ir kitų priežasčių. Kitaip tariant, per metaforą parodėme, kaip dėstytojai bando išvengti emocinio pasipriešinimo, stabdančio bet kurios disciplinos, – ar tai būtų istorija, ar komunikacija, ar kita sritis, – mokymąsi. Neturėdami emocinio nusistatymo arba bent jau žinodami, kad toks gali iškilti, studentai gali palengva pradėti mokytis laipiojimo be virvių.

Daugiau apie „Atkodavimo“ metodiką VDU ir kituose ES universitetuose

Doc. dr. Jolanta Mickutė dirba eksperte ES finansuojamame projekte, skirtame inovatyvios pedagogikos metodo „Mokymo(si) atkodavimas“ įdiegimui VDU. Šiame projekte dalyvauja VDU Edukologijos instituto doktorantės Giedrė Tamoliūnė ir Vaida Jurgilė, VDU Gamtos mokslų prodekanė, doc. dr. Asta Danilevičiūtė, VDU Viešosios komunikacijos katedros vedėja, prof. dr. Kristina Juraitė, bei VDU Socialinių mokslų fakulteto dr. Judita Kasperiūnienė.